Dirbau lauko darželio auklėtoja. Ten kasdien čiūčiuoji ir myluoji savo brangiausius mažylius – vienam reikia padėti žemuogę nusiskinti, kitą prižiūrėti, kad iš kažkur atsiradusių centų neprarytų, dar kitam iš nosies išlindusį varveklį nušluostyt, o kitą pamokyt iš karčios pienės kotelio švilpynę pasidaryti… Ir taip daug daug aktyvios, naudingos veiklos, ir daug daug visko… kuomet nieko netaupydama daliniesi savo meilės resursai… Galvoji ir apie ugdymą ir apie saugią priežiūrą…Viskas čia puiku ir nieko sudėtingo, nes ką darai – vaikams patinka, tas – motyvuoja…
Tokiame darželyje – vaikai liečiasi su daug natūralios gamtos, kas yra pavydu, verčia prisiminti savo vaikystę ir lyginti… Nuostabi gamta nuolatos buvo, tik deja, turbūt neturėjom visokiausių dabartinių mokslo ir pramonės atradimų kaip kad pavyzdžiui lietaus rūbai, kuriais aprengtas vaikas daugiau niekada nebegirdi „nelipk į balą nes sušlapsi“. O kiek daug džiaugsmo kiekvienam mažyliui yra įšokti į balą ir pašokinėti, ar net ant pilvo pasipliuškinėti. Taigi, svarbūs ne tik lietaus rūbai – visokiausių išmanių daiktų ir daiktelių yra labai daug. Žinoma, apie tai reikia žinoti, išmanyti, pagaliau – tai kainuoja…
Todėl visus turimus brangius ar tiesiog svarbius daiktus reikia prižiūrėti, nesupainioti, nepamesti… Dažnai tėvelių prašydavom, kad savo vaikučių daiktus kažkaip sužymėtų – užrašytų su markeriu vaiko vardą, kažką išsiuvinėtų, nupieštų ar pan. Bet tai nebuvo geriausia išeitis, nes markeris nusiplauna, ne visur įmanoma užrašyti, vaikas užrašo neiššifruoja, nes dar nemoka skaityti. Nutikdavo, kad vaikai namo parsinešdavo svetimus daiktus, pareidavo su svetimomis kelnėmis, auklėtojoms vaikų drabužius tekdavo atpažinti net pagal kvapą…
Nuolat apie šią problemą bumbėdavau savo vyrui, kuris yra spaudos dizaineris. Tuomet jis pasiūlė sukurti ir išbandyti vardo lipdukus. Bandėm atspausdinti ant visokiausių medžiagų, kokias tuomet bebuvo galima atrasti Lietuvoje. Kažkas pasisekė, bet visgi lūkesčių netenkino. Tuomet spausdinom net ant termo lipduko, kurio pritvirtinimui reikia lygintuvo. Na bet su lygintuvu juk neužklijuosi vardo lipduko tarkim ant gertuvės, o ir ant drabužių užklijuotą buvo galima skalbti daugiausiai porą kartų. Galiausiai nutarėme „stebuklingos“ lipdukų medžiagos paieškoti plačiajame pasaulyje. Po kurio laiko gavome daug pasiūlymų, daug pavyzdžių, ir nepaisant to, kad betestuojant beveik nepataisomai buvom užkimšę savo skalbimo mašimą – ypatingai tinkamą lipdukų medžiagą atrasti pavyko. Taip gimė www.lipdis.lt
Dabar vaikai, net nemokantys skaityti, pagal savo mėgiamą paveiksliuką atpažįsta savo daiktus, auklėtojoms ir auklėtojams lengva atskirti kur kurio mažylio daiktas, uostyti nieko nebereikia. Be to, turim daug linksmų istorijų, kuomet pamestas ar net kažkur toli paliktas daiktas atsirado, nes jį radusieji paskambino ant vardo lipduko įrašytu telefonu.
Tik Lipdžio vardo lipdukus lengva susikurti pačiam, priklijuoti be lygintuvo, galima skalbti – neatlimpa. Kai lipdukas nebereikalingas, jį nesudėtinga pašalinti, klijai nusivalo.
