Jei vaikas jau pametė daiktą, jo nebarkite, o pamėginkite aptarti to priežastis to ir pasakyti, kaip reikėjo elgtis, kad taip nebūtų atsitikę. Viskas, ką darysite, turėtų būti ne bausmė, o pagalba. Nevadinkite vaiko nei „išsiblaškėliu“ ar „viską pametančiu“, nes taip tik sustiprinsite šias netinkamas jo savybes.

Geriau pabandykite vaikui sužadinti atsakomybės jausmą – “Tu pats turi prižiūrėti savo rogutes ant kalnelio, aš pasitikiu tavimi”. Tada mažylis greičiausiai prisimins, kad tėvai jam davė svarbų įgaliojimą.

Vietoj pamestų daiktų neskubėkite pirkti naujų ir geresnių. Vaikas kurį laiką turi pajusti praradimo diskomfortą – tegul į fizinio lavinimo pamoką eina su senais sportbačiais, į mokyklą rengiasi senu megztiniu, naudojasi įprastu telefonu, o ne išmaniuoju. Svarbiausia – nepersistengti, kad vaikas mokykloje neprovokuotų pajuokos ar patyčių iš kitų vaikų.

Jei jūsų mažylis tiesiog nuolatos yra išsibarstęs, pabandykite išvis nepirkti jam brangių daiktų ir paaiškinkite jam, kad tai kainuoja. Paaiškinkite, kad jei jūs perkate jam mašinytę ir jis ją pameta, naujos nebus, nes jūs negalite to sau leisti. Vietoj perlamutrinio pieštukų dėklo jis turės įprastą, pilkos spalvos.

Jei vaikas jau ūgtelėjęs ir gauna kišenpinigius, tai pamestų daiktų vertę galima rašyti, kad jis geriau suprastų nuostolius ir konkretaus daikto vertę. Ir apskritai, niekada nebijokite su vaiku aptarinėti finansinių dalykų. Vaikui galite palyginti prarasto daikto vertę jam suprantama lygiaverte reikšme, pavyzdžiui: „Aha, bet ši kepurytė kainavo tiek, kiek 10 „Kinder“ siurprizų. Dabar teks taupyti.“ Ar ne tiesa?